Ragainės apskritis
| Ragainės apskritis Landkreis Ragnit | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Prūsijos karalystė | |||
| Apygarda | Gumbinės apygarda | |||
| Administracinis centras | Ragainė | |||
| Valsčiai | 34 (1905) | |||
| Gyventojų | 32 854 (1825), 54 123 (1900), 55 338 (1910) | |||
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
Ragainės apskritis (vok. Landkreis Ragnit) – 1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos Gumbinės apygardos administracinis-teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 1815–1818 m. vykdytą reformą smulkinant Rytų Prūsijos apskritis. Po Versalio taikos 1923 m. sujungta su Tilžės apskritimi į Tilžės-Ragainės apskritį. Centras – Ragainė. Kurį laiką apskritis priklausė Lietuvos departamentui, priklausė Lietuvos provincijai.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apėmė Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį Nemuno kairiajame krante. Ribojosi su Tilžės, Įsruties, Pilkalnio apskritimis. Apskrityje buvo miestas Ragainė, 4 evangelikų liuteronų parapijos: Būdviečiai, Kalveliai, Ragainė ir Trapėnai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seniausi archeologiniai radiniai apskrityje priskirtini neolitui ir virvelinės keramikos kultūrai. Prie Trapėnų atkastame kapinyne rasta Senovės Romos monetų.
XIII a. šioje teritorijoje gyveno prūsai skalviai. Vokiečių ordinas galutinai įsitvirtino tik XIV a. pabaigoje, kai buvo numalšintas Didysis prūsų sukilimas. 1277–1278 m. Ordino Sembos srities viršininkas Teodorikas sunaikino Ramigės (dab. Rambynas) ir Ragainės pilis, o 1289 m. sudegintos skalvių pilies vietoje pastatė Landeshuto pilį, kuri nuo 1326 m. vadinta Ragaine. 1293 m. Nemuno saloje pastatyta Šalauersburgo pilis. Kai ties Ragaine Ordinas sulaikė laivus su Lietuvos grūdais, kuriuos Jogaila siuntė į Pamarį, tai buvo paskutinis incidentas, dėl kurio įvyko Žalgirio mūšis.
Ragainės apskritis sudaryta po Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 1525 m., minima nuo 1572 m.[1] 1656 m. kraštą nuniokojo švedai. 1709–1711 m. maro ir po jo sekusio bado metu žuvo keturi penktadaliai apylinkių gyventojų. Po to prasidėjusi Didžioji Prūsijos kolonizacija šiek tiek pakeitė gyventojų tautinę sudėtį, bet kraštas išliko lietuviškiausias iš visų apskričių, iki 1939 m. išliko ir lietuviški vietovardžiai. Kraštas pasižymėjo žemės ūkio kultūra, gyvulininkyste, garsėjo auginamais arkliais ir žirgais.[2]
Šeši šiaurinės dalies valsčiai (Bitėnų, Jūravos, Smalininkų, Vėžininkų, Viešvilės, Žūkų, viso 272 km²) buvo 1920 m. prijungti prie naujai sudarytos Pagėgių apskrities. 1923 m. jie su Klaipėdos kraštu atiteko Lietuvai.
| Apskrities istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Metai | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Suskirstymas | Gyvenvietės
|
| 1722 | 10 valsčių: Senosios Ragainės valsčius, Diržkiemio valsčius, Gerskulių valsčius, Grumbkaukaičių valsčius, Užpjaunių valsčius, Kazikėnų valsčius, Leskaminio valsčius, Liepgalio valsčius, Šereitlaukio valsčius, Zaumarų valsčius [3] | |||
| 1736 | 10 valsčių: Antakminų valsčius, Diržkiemio valsčius, Dženguolių valsčius, Gerskulių valsčius, Kazikėnų valsčius, Liepgalių valsčius, Ragainės Sendvario valsčius, Šereiklaukio valsčius, Užpjaunių valsčius, Zaumarų valsčius [4] | |||
| 1825 | 32.854 | |||
| 1837 | 40.000 | |||
| 1861 | 49.651 | |||
| 1890 | 54.725 | |||
| 1900 | 54.123 | |||
| 1910 | 55.338 | |||
| 1905 | 34 valsčiai | |||
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, apskrityje gyveno:[5]
| Metai | Gyventojai | Evangelikai | Katalikai |
| 1890 | 54 725 | n.d. | 333 |
| 1900 | 54 123 | 52 785 | 517 |
| 1910 | 55 338 | 53 822 | 826 |
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1709–1710 m. maru ir badu mirė apie 30 tūkst. gyventojų (dauguma lietuviai). Per Mažosios Lietuvos vokiečių kolonizaciją (1736 m. duomenimis) vien tik valstiečių ūkius valstybiniuose dvaruose gavo 714 kolonistų šeimų (lietuvių tokių šeimų po maro liko 1534). Vokiečių duomenimis, 1837 m. lietuvių buvo virš 19.000 (48,1 proc.), 1861 m. apie 19.000 (38,2 proc.), 1890 m. apie 14.000 (25,2 proc.), 1910 m. apie 7.400 (13,4 proc.).[6]
Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, apskrities pietinėje, Prūsijos dalyje, 1870 m. iš 36 335 gyventojų 16 664 arba 45,9 % buvo lietuviai. 1878 m. lietuviais save pripažino tik 35,3 %, 1897 m. – 16,7 %, 1912 m. – 12,6 % gyventojų. 1890 m. rinkimų komisijos duomenimis, visoje Ragainės apskrityje iš 54 725 gyventojų lietuviais užsirašė 17 500, apie 32 % žmonių.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ragainės apskritis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987.
- ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. IV t. Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas, 1968 m. 738 psl.
- ↑ Kenkel, Horst: Amtsbauern und Kölmer im nördlichen Ostpreußen um 1736, Nachdruck: Sonderschrift Nr. 23 des VFFOW, Hamburg 1995. Cituoja Hauptamt Ragnit. Genealogy.net (tikrinta 2021-09-30).
- ↑ Ragainės apskritis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 491
- ↑ Rinkimų istorija Archyvuota kopija 2008-02-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Ragainės apskritis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987.
- ↑ Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. IV t. 727 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Neumanns Orts-Lexikon des Deutschen Reichs. Ein geographisch – statistisches Nachschlagebuch für deutsche Landeskunde. Dritte, neu bearbeitete und vermehrte Auflage von Wilhelm Keil. Leipzig, 1894.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kraštiečių tinklalapis Archyvuota kopija 2008-10-02 iš Wayback Machine projekto.
